Blogas

Pasitikime sugrįžtančius paukščius!

nature — Wed, 25 Mar 2009 09:12:12 -0400

Pasitikime sugrįžtančius paukščius ir užregistruokime juos svetainėje Spring Alive!

Stebėkime, kaip į Europą sugrįžta baltieji gandrai, čiurliai, gegutės ir šelmeninės kregždės:

Lakštingala negali nečiulbėti

nature — Tue, 13 May 2008 13:33:58 -0400

Sekmadienį ne tik prisiklausiau, bet ir pavyko pamatyti (ir nufotografuoti) lakštingalą. Gamta joms tikrai pagailėjo išvaizdos, skirtingai nei balso, kurio pasiklausius susidarai įspūdį, kad jau TOKĮ paukštį išvysi... Lakštingalos, kaip ir kiti paukščiai, šiuo metų laiku ypač drąsios ir nesunkiai pastebimos bei išgirstamos. O balsas tikrai žavus, tad šiek tiek įdomybių apie jį.

Pagrindinė paukščių giesmių paskirtis - prisivilioti porą ir apginti savo teritoriją, tad gieda daugiausia patinai (o patelėms belieka išsirinkti ir vaikus auginti:) Ne paslaptis, kad giesmės varijuoja priklausomai nuo aplinkos, oro sąlygų bei konkurentų. Atradimai:

Lakštingalos naudoja daugiau švilpiamųjų garsų giedodamos uždaresnėje aplinkoje, pavyzdžiui miškuose ar krūmynuose, nei atvirose vietovėse.
Kuo šiauriau, tuo ilgesnis lakštingalų čiulbėjimas tamsiu paros metu. Tai užtikrina mažesnį konkurentų kiekį bei greitesnį poros susiradimą ir perėjimą, kad ypač svarbu tolimiesiems migrantams (reikia spėti ne tik atžalas išauginti, bet ir atstatyti savo energetinį balansą).
Toje pačioje teritorijoje gyvenančių patinų giesmės supanašėja (atsiranda vadinamieji dialektai). Nustatyta, kad patinų balsai panašesni į savo konkurentų net labiau nei buvo jų pačių balsas praeitais metais. Tai rodo ir lakštingalų patinų sugebėjimą išmokti naujų giesmės elementų, kurių ypač padaugėja perėjimo sezono metu.
Patinų giesmę galima suskirstyti į dvi dalis - viena dalis (apie 80%) yra labai panaši, nepriklausomai nuo to, ar tai kaimyniniai ar skirtingose vietovėse gyvenantys paukščiai. Likusi dalis - individualios giesmės variacijos, kurių jie ir mokosi iš savo konkurentų (žr. 3 punktą). Tai rodo, kad lytinį patinų pasirinkimą lemia ne pagrindiniai giesmės komponentai, o individualios variacijos ir jų kiekis.
Lakštingalos sugeba atpažinti savo konkurentus pagal jų giesmę. Kadangi skirtingi individai "išdėlioja" giesmės komponentus skirtinga eilės tvarka, pagal tai jie gali įsiminti ir atkirti savo kaimynus. Tai buvo išsiaiškinta lauko eksperimentų metu.

O dabar kviečiu pasiklausyti lakštingalos (Luscinia luscinia)!

Vasaros pabaigoje į Lietuvą gali užklysti ir vakarinė lakštingala (Luscinia megarhynchos), kuri peri šiltesniuose kraštuose. Ji užregistruota Ventės Rago stotyje 1987 m. Šių lakštingalų balsas paprastesnis ir ne toks gražus kaip mūsiškės.

Pempinėjimas

nature — Wed, 19 Mar 2008 09:10:27 -0400

Senoliai tikėjo, kad pempės dieną (kovo 19-ąją) parskrenda pirmoji pempė, o ji – prasidedančio atšilimo ir pavasario pranašas.

Vytauto Jusio nuotr.

Nesinori postringauti apie klimato kaitą ar globalinį atšilimą, bet panašu, kad gamtoj vyksta kažkas įdomaus – ši žiema išties netradicinė. Pempės grįžo jau prieš gerą mėnesį, o kai kur, panašu, kad ir žiemojo.

Jos visuomet iš žiemojimo vietų grįžta labai anksti, kartais jau beperinčias jas užklumpa besitraukiančios žiemos sniegas. Ir šiemet pempės dieną tenka sutikti besnyguriuojant.

Pempės patraukia savo elgesiu: labai įdomus skrydis (video), turintis plevenančio drugelio, nėrimo žemyn ir kitų įdomių elementų bei nepakartojamas ir labai netradicinis balsas, iš kurio kildinami angliški šio paukščio pavadinimai:

lapwing kildinamas iš garso, kurį sukelia pliaukšintys/teškenantys (lapping) sparnai (wing), ar net iš senoviško angliško žodžio, reiškiančio svyrinėti, svirduliuoti (pempėms būdingas elgesys, kai paukštis stengiasi nuvilioti plėšrūną nuo lizdo, vilkdamas savo sparną, lyg būtų sužeistas).

peewit simbolizuoja aštrų, veriantį, spiegiantį pempės riksmą.

Žemaičiai net turi legendą apie tai, kad pempes į mūsų kraštą atvežę švedai. „Žmonės pasakoja, kad švedai supylė Plinijos piliakalnį, apie kurį ganėsi jų arkliai lankose. Tačiau prie jų niekas prieiti negalėjęs, nes švedai parsivežę pempes, kad šios sargybą eitų. Tos pempės stovėdavusios ratu apie besiganančius pabalnotus švedų arklius ir, jei tik kas mėgindavęs prie arklių prieiti, pempės pradėdavusios klykti, ir arkliai pabėgdavę.“

Iš tiesų, pempės labai agresyviai gina savo lizdus. Tuo pasinaudoja kai kurios smulkesnės rūšys, pavyzdžiui, geltonoji kielė arba pievinis kalviukas, perėdamos greta pempių. Čia ir jų palikuoniai saugesni.

Vytauto Jusio nuotr.

Biologiniu požiūriu, pempės įdomios savo poravimosi įpročiais. Apskritai dauguma sėjikinių/tilvikinių paukščių (kuriems priklauso pempės) pasižymi labai įvairiom poravimosi sistemom: monogamija (vienas partneris), poliginija (vienas patinas su keliom patelėm), poliandrija (viena patelė su keliais patinais) ir kelių vadų išvedimu. Tačiau pempės buvo laikomos monogamine rūšimi, kur abu partneriai labai rūpinasi savo palikuoniais ir gina lizdą. Tačiau tyrimai parodė, kad kai kurie pempinai (= pempių patinai), dažniausiai stipresni ir pajėgesni, poruojasi su keliom patelėm ir jas gina toje pačioje arba net skirtingose teritorijose.

Dar įdomesnis reiškinys – dviejų vadų išauginimas per sezoną. Šiuo atveju pirmą dėtį peri abu tėvai, tačiau jau išsiperėjusius jauniklius maitina tik tėvas (pempiukai gana anksti pradeda vaikščioti ir rinkti maistą patys, tas tėvams belieka juos "ganyti"). Tuo tarpu antrą dėtį peri ir prižiūri tik patelė. Kai kuriais atvejais patelė padeda net tris dėtis, pirmas dvi palikdamos rūpintis pempinams. Kelių dėčių tėvas gali būti tas pats, arba skirtis. Tad nors pempių dauguma ir monogamės, joms būdingas ir poligamiškumas (tiek tarp patelių, tiek tarp patinų).

Ar elgesys, ar balsas, kažkas patraukia ir sudomina šiais paukščiais. Apie pempes ne tik kad sukurta nemažai liaudies dainų ir posakių (pempėtas – strazdanotas/šlakuotas), bet ji puikuojasi ir ant Radviliškio rajone esančio Šaukoto miestelio herbo.

Čia ji kartu su spanguolėm simbolizuoja daug pelkių ir įvairių miško gėrybių turintį kraštą.

Žiedai ir balsai pavasarėjančiam miške

nature — Thu, 10 May 2007 04:50:00 -0400

Trumpai pertraukėlei - įspūdžiai iš sekmadieninio pasivaikščiojimo.

Miškas jau pasipuošė baltais kiškiakopūsčių žiedeliais. Gražu... Nė nesusimąstai žmogus, kad tai ne vieninteliai šio augalo žiedai. Šiems peržydėjus, vėliau subręsta paslaptingi uždarieji žiedai.

Pagal lotynišką pavadinimą (Oxalis acetosella), šis augalas turi oksalatų ir oksalo rūgšties, kuri buvo išgaunama būtent iš kiškiakopūsčių senovėj (dabar sintetinama dirbtinai). Tai gana stipri organinė rūgštis, 1000 kartų stipresnė už acto r., tad šių augaliukų geriau nepadaugint, miške alkaniems vaikščiojant ;) Įdomu, kad ši rūgštis gana populiari gamtoje ir randama įvairiuose augaluose, bet viena didžiausių jos koncentracijų - arbatmedžio (Camellia sinensis) lapuose, iš kurių išgaunama baltoji, žalioji bei juodoji (ir daug tarpinių variantų) arbatos. Ką gi, skanaus!

O žinot, kad ir geltonžiedžių kiškiakopūsčių Lietuvoj auga? Netikit? Aš ir dar nemačiau, apyrečiai jie čia. O ir ne miškuose reik ieškot, labiau - dirvose, daržuose, pakelėse. Tik žiedukai ne tokie dideli ir, matyt, ne taip lengvai pastebimi. Užtat kokie gražuoliai miške greta baltažiedžių jau skleidžiasi:

Tai geltonžiedis šalmutis iš notrelinių šeimos. Charakteringas lapuočių miškų augalas. Dvilūpis žiedas, gražuolis. Apatinė lūpa triskiautė, o prie viršutinės prigludę 4 nepastebimi kuokeliai.

Ir pienių jūra...

Jei jau moksliškai, tai čia paprastoji kiaulpienė, bet apie tai gal kitąkart..., nes dabar dėmesį patraukė kaip visada elegantiškas - juodasis strazdas. O ir balsu nenusileidžia strazdui giesmininkui. Jei išeisit pasivaikščiot temstant, kai mišką užlieja paukščių vakarinės giesmės, ir išgirsit stebėtinai švarų švilpčiojimą - tai bus greičiausiai vienas iš jų.

O čia, ne, tai ne žvirbliai, tai - karklažvirbliai ;) Skiriamasis požymis - balti skruostai su juodom dėmelėm.

"Štai kokį blizgantį vabalą pagavau!"

Atstumtasis

nature — Thu, 05 Apr 2007 02:53:00 -0400

Tokia gyvenimiška situacija..