Trumpai pertraukėlei - įspūdžiai iš sekmadieninio pasivaikščiojimo.

Miškas jau pasipuošė baltais kiškiakopūsčių žiedeliais. Gražu... Nė nesusimąstai žmogus, kad tai ne vieninteliai šio augalo žiedai. Šiems peržydėjus, vėliau subręsta paslaptingi uždarieji žiedai.

Pagal lotynišką pavadinimą (Oxalis acetosella), šis augalas turi oksalatų ir oksalo rūgšties, kuri buvo išgaunama būtent iš kiškiakopūsčių senovėj (dabar sintetinama dirbtinai). Tai gana stipri organinė rūgštis, 1000 kartų stipresnė už acto r., tad šių augaliukų geriau nepadaugint, miške alkaniems vaikščiojant ;) Įdomu, kad ši rūgštis gana populiari gamtoje ir randama įvairiuose augaluose, bet viena didžiausių jos koncentracijų - arbatmedžio (Camellia sinensis) lapuose, iš kurių išgaunama baltoji, žalioji bei juodoji (ir daug tarpinių variantų) arbatos. Ką gi, skanaus!

O žinot, kad ir geltonžiedžių kiškiakopūsčių Lietuvoj auga? Netikit? Aš ir dar nemačiau, apyrečiai jie čia. O ir ne miškuose reik ieškot, labiau - dirvose, daržuose, pakelėse. Tik žiedukai ne tokie dideli ir, matyt, ne taip lengvai pastebimi. Užtat kokie gražuoliai miške greta baltažiedžių jau skleidžiasi:

Tai geltonžiedis šalmutis iš notrelinių šeimos. Charakteringas lapuočių miškų augalas. Dvilūpis žiedas, gražuolis. Apatinė lūpa triskiautė, o prie viršutinės prigludę 4 nepastebimi kuokeliai.

Ir pienių jūra...

Jei jau moksliškai, tai čia paprastoji kiaulpienė, bet apie tai gal kitąkart..., nes dabar dėmesį patraukė kaip visada elegantiškas - juodasis strazdas. O ir balsu nenusileidžia strazdui giesmininkui. Jei išeisit pasivaikščiot temstant, kai mišką užlieja paukščių vakarinės giesmės, ir išgirsit stebėtinai švarų švilpčiojimą - tai bus greičiausiai vienas iš jų.

O čia, ne, tai ne žvirbliai, tai - karklažvirbliai ;) Skiriamasis požymis - balti skruostai su juodom dėmelėm.

"Štai kokį blizgantį vabalą pagavau!"