Dar iš žibuoklių serijos, kol visai nenužydėjo...

Kadangi jos priklauso vėdryninių šeimai, pasidarė įdomu, ar turi kokių nuodingų medžiagų. Pasirodo, kadaise jos buvo naudojamos kepenų ligoms gydyt. Manoma, kad tai kažkokios senos Europinės filosofijos - ženklų doktrinos, pagal kurią visos augalų dalys turėjo atitikmenis žmonių ar gyvūnų organizme, pasekmė.

Tad žibuoklių triskiaučiai lapai buvo gretinami su tris skiltis turinčiomis kepenimis (jie matyt kepenų buvo nematę), apie ką byloja ir lotyniškas žibučių genties pavadinimas - Hepatica (gr. ir lot. hepar - kepenys) bei keli iš daugelio angliškų pavadinimų - liver leaf (kepeninialapė:) arba liverwort (kepeninžolė:)Visgi žibuoklių lapuose nerasta jokių ypatingų medžiagų, išskyrus taninus, kurių padauginti nepatartina (kaip ir daug ko). XVI a. jos buvo naudojamos kaip šaldanti, kraują stabdanti priemonė (turi sutraukiančių savybių). O nuo kepenų ligų buvo naudojama iki XVIII a. vidurio, kai užvirė šiokia tokia "kepeninė" košė. Galų gale buvo išsiaiškinta, jog žibuoklės dėl tokio pačio pavadinimo liverworts buvo painiojamos su biologams turbūt geriausiai žinoma kerpsamanių rūšimi - Maršantija (šios tikrai į kepenis panašesnės), kuri taip pat buvo naudojama kepenims gydyt ir, atrodo, teikia daugiau vilčių kaip vaistinė medžiaga, net plaučių bei kepenų vėžiui gydyti.
Šiaip ar taip, žibuoklės irgi gali gydyti! Net ir trumpa išvyka į vis dar lėtai pavasarėjantį mišką, pilną šių mėlynų žiedų, tikrai gali išgydyt sielą. Tik atsargiai su dviračiu - rizikuojate atsitrenkti į medį, užsižiūrėję į šias grožybes ;)

Beje, o bandėt kada pauostyti žibuoklę? Kaip kvepia? =)