Dar iš žibuoklių serijos, kol visai nenužydėjo...

Kadangi jos priklauso vėdryninių šeimai, pasidarė įdomu, ar turi kokių nuodingų medžiagų. Pasirodo, kadaise jos buvo naudojamos kepenų ligoms gydyt. Manoma, kad tai kažkokios senos Europinės filosofijos - ženklų doktrinos, pagal kurią visos augalų dalys turėjo atitikmenis žmonių ar gyvūnų organizme, pasekmė.

Tad žibuoklių triskiaučiai lapai buvo gretinami su tris skiltis turinčiomis kepenimis (jie matyt kepenų buvo nematę), apie ką byloja ir lotyniškas žibučių genties pavadinimas - Hepatica (gr. ir lot. hepar - kepenys) bei keli iš daugelio angliškų pavadinimų - liver leaf (kepeninialapė:) arba liverwort (kepeninžolė:)

Vakar jau mačiau besiskleidžiančias forzicijas. Tuoj miestas pasipuoš geltonais skverais, pritvinkusiais kaštonų pumpurais ir žaliom pievelėm. O ta žaluma šiemet taip lėtai keičia rudą miško paklotę. Tik mėlynos žibuoklės džiugina akį. Taip ir skamba širdy vaikystėj tiek dainuota "Tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai..."